ANKSTESNIS / PREV

KITAS / NEXT

Žydros lelijos, juodas vanduo / Blue Lilies, Black Water

2025. Fotografijos paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Vilniuje

Žydros lelijos, juodas vanduo. Pavadinimas tiesiog nukrito arba išniro. Gal jis kiek pretenzingas ir imperatyvus, nes piešia konkretų vaizdą. Bet patirtis sako, kad nevalia keisti to, kas tau tiesiog nukrenta. Nemačiau žydrų lelijų – jos mano vaizduotės vaisius, bet juodas vanduo klampiame beoriame sapne gali būti netgi labai tikras. Lelijos (ir kiti augaliniai motyvai) čia iš barokinių bažnyčių, lipdytos ar lietos iš balto gipso. Nuspalvinau jas žydrai. Tamsus vanduo, žolės ir styrantys beržų kamienai, primenantys kolonas, – čia bespalviai. Atrodytų, kad šie vaizdai vieni su kitais nesusiję, o man juos suartina tyla. Tos vietos, kur raistuose veriasi juodo vandens duburiai, daugiausia buvo fotografuotos arba vėlyvą rudenį, arba ankstyvą pavasarį, kai nesigirdi paukščių ir klampios tylos netrikdo lapų šnarėjimas. Tuščios ir taip pat tylios eilinį vidurdienį bažnyčios. Nors baroko stilius savaime dinamiškas, taigi, triukšmingas – viskas veši ir tarpsta, – bet garsas čia, neretai dulkėtuose ir voratinkliais apraizgytuose lipdiniuose ar skulptūrose, nepasklinda, o tarsi grįžta į save. Gamtos nuotraukos šioje parodoje tam tikra prasme ribinės, dauguma kadrų užfiksuota, kai toliau eiti pavojinga: tektų bristi nežinant, kas po kojomis, arba bandyti brautis per trūnijančių medžių sąvartas. Priėjus tokią vietą tiesiog buvo pasirinkti keli tiesiai prieš akis išnirę vaizdai. Dauguma bažnyčių interjerų fotografijų – vaizdai iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, keli kadrai iš Šv. Teresės bažnyčios, taip pat iš Laterano Šv. Jono Evangelisto bazilikos Romoje.

Bandau pateikti fotografijas kaip būsenų, nuojautų ir įsiklausymų ekspoziciją, kur kiekvienas darbas atsiskleidžia santykyje su aplinkiniais, tam aukodamas dalį savo integralumo. Nuotraukos sukurtos 2022–2025 metais. Būtent šios galerijos erdvei pritaikytas spausdintų nuotraukų formatas.

Photography exhibition at the Vladas Vildžiūnas Gallery in Vilnius

Blue Lilies, Black Water. The title just fell into place or popped up. Perhaps it is a bit pretentious and imperative, as it paints a specific picture. But experience tells us that you shouldn't change what just falls into place. I haven't seen blue lilies – they are a figment of my imagination, but black water in a sticky, windless dream can be very real. The lilies (and other plant motifs) here are from Baroque churches, molded or cast from white plaster. I colored them blue. The dark water, grass, and protruding birch trunks, reminiscent of columns, are colorless here. It would seem that these images are unrelated to each other, but for me, they are brought together by silence. The places where black pools of water open up in the marshes were mostly photographed either in late autumn or early spring, when there are no birdsong and the rustling of leaves does not disturb the sticky silence. The churches are empty and silent on an ordinary midday. Although the Baroque style is dynamic in itself, and therefore noisy – everything is flourishing and thriving – the sound here, often in dusty and cobweb-covered mouldings or sculptures, does not spread, but seems to return to itself.

The photographs of nature in this exhibition are, in a sense, marginal; most of the shots were taken when it was dangerous to go further: one would have to wade through unknown terrain or try to push through piles of decaying trees. Upon reaching such a place, it was simply a matter of choosing a few images that stood out right in front of my eyes. Most of the photographs of church interiors are images from St. Peter and Paul's Church in Vilnius, several shots from St. Teresa's Church, as well as from the Basilica of St. John the Evangelist in Rome. I try to present photographs as an exhibition of states, premonitions, and impressions, where each work reveals itself in relation to its surroundings, sacrificing part of its integrity. I try to present the photographs as an exhibition of states, premonitions, and insights, where each work reveals itself in relation to its surroundings, sacrificing part of its integrity. The format of the printed photographs is adapted to the space of this gallery.

Gediminas Pranckūnas

Skaitykite: Saulės Vaserytės tekstas, Gedimino Kajėno interviu.